Miškingame Varėnos krašte, pasipuošusiame giliomis ežerų akimis, mėlynomis juostomis, nuo neatmenamų laikų gyvena svetingi ir nuoširdūs žmonės – Dzūkai, tarsi suaugę su gražia gamta ir senovine buitimi. Žiūrams įspūdingą gamtovaizdį suteikia kerintis Ūlos žavesys. Skardžiai labai gražūs ir įvairūs. Pakrantėse auga vešlios eglės ir kiti medžiai, ant tolimesnių šlaitų ir toli toli į visas puses – pušū okeanas. Koks oro aromatas ir tyla, kurią sudrumsčia tik paukščių čiulbesys, upės čiurlenimas ar, esant vėjuotai dienai, medžių ošimas.

Tarp Mančiagarės ir Žiūrų kaimo yra Ūlos akis. Iš Žemės Veržiasi  šaltinis, jo mažytis upelis gargena į Ūlą.

Nuo seno Žiūruose žmonės dainavo. Visur ir beveik visados. Nuostabiai. Daugybė gražių balsų Žiūrų dainininkus padarė pranašesnius už kitus. Taigi labiausiai Žiūrus ir išgarsino dainos, ypač senosios dzūkų dainos.